„Akies
judesius tyrinėja daugybė mokslininkų. Vis dėlto tik nedaugelis iš
esmės domisi mirksėjimu. Dažniausiai apsiribojama aiškinimu, kad
mirksėjimas skirtas sudrėkinti akį, ir tiek. Tačiau iki šiol taip ir
nebuvo aišku, kodėl mirksime taip dažnai“, – dėsto Osakos universiteto
Japonijoje profesorius Tamami Nakano.
Norėdamas
nustatyti priežastį, kodėl taip dažnai mirksime, T. Nakano su kolegomis
atliko tyrimą. Pirmiausia paprašė paskutinio kurso studentų, prijungtų
prie funkcinio magnetinio rezonanso aparatūros, pusvalandį žiūrėti
komediją „Ponas Bynas“. Šis filmas buvo pasirinktas dėl to, kad jo
siužetą lengva sekti ir be garso. Tuomet mokslininkai suskaičiavo
studentų akies mirksnių kiekį, išmatuodami studento akies vyzdžio dydį.
Mirksint vyzdžio dydis – nulinis.
Išanalizavęs
duomenis, T. Nakano su kolegomis padarė išvadą, kad kai mirksime,
atlikdami kokią nors užduotį, ilsiname smegenis, rašo nbcnews.com.
Kai
įsijaučiame į kokią nors užduotį, kaip, pavyzdžiui, filmo peržiūrą,
mūsų smegenų dėmesio tinklai yra aktyvūs. Kitaip tariant, veikia
„dėmesio sukaupimo“ režimu. Kadaise mokslininkai buvo įsitikinę, kad kai
mes užsiimame kokia nors veikla, kitas smegenų tinklas, vadinamasis
„svajojimo“ (angl. „default network“ , jis veikia, kai smegenys
atsipalaiduoja) veikia ir toliau, tačiau mažesniu stiprumu.
Mokslininkai
(tarp jų – Vašingtono Medicinos universiteto radiologijos ir
neurologijos profesorius Marcusas Raichle`as) atskleidė, kad atliekant
užduotis mūsų smegenys iš „svajojimo tinklo“ persijungia į „dėmesio
sukaupimo“ režimą (už veiklą atsakingą, atliekant užduotis susikaupimą
palengvinančią smegenų sistemą). Trumpiau tariant, smegenys dirba arba
vienu, arba kitu režimu.
Tamami
Nakano tyrimas parodė, kad mirksint smegenys iš „dėmesio sukaupimo“
tinklo, padedančio atidžiai stebėti „Poną Byną“, akimirkai persijungia į
„svajojimo tinklą“. Tai rodo, kad „svajojimo tinklas“ užduočių atlikimo
procese atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį, nei iki šiol manyta. Beje,
taip nutinka tik tuomet, kai mirksime nesąmoningai. Smegenų persijungti
iš vieno režimo į kitą, mirksėdami priverstinai, sąmoningai, negalime.
„Šitaip sumirksime, pavyzdžiui, nuspėjamoje kokios nors istorijos vietoje“, – dėsto M. Raichie`as.
„Šis
tyrimas rodo, kad net sutelkę dėmesį į išorinį pasaulį, mirksėdami
kaskart vis nukeliaujame atgal į vidinį, svajojimo, poilsio režimą.
Manau, mirksėjimas glaudžiai susijęs su smegenų poilsiu ir vizualinės
informacijos srauto į atmintį gausos apdorojimu“, – svarsto japonų
mokslininkas T. Nakano. technologijos.lt
